Austrės gali pasigirti ilga ir turtinga istorija. Jos buvo vartojamos jau nuo romėnų laikų, kuomet imperatoriai už austres paklodavo atitinkamą jų svoriui aukso kiekį. Jie taip mėgdavo austres, kad siųsdavo tūkstančius vergų į Anglijos kanalą jų ieškoti.
Austrės visada buvo ir yra siejamos su meile. Kuomet graikų meilės deivė Afroditė kilo iš jūros ant austrės kriauklės ir pagimdė sūnų Erosą (romėnų mitologijoje Kupidoną) gimė žodis „afrodiziakas“. Sakoma, kad Kazanovos pajėgumo paslaptis buvo pusryčiams suvalgomos penkiasdešimt austrių. Tačiau derėtų nepamiršti, kad kas per daug - tas nesveika, o gurmanams svetimas apsirijimas. Sklando gandai, kad Prancūzijos karalius Henrikas I mirė meilės akto metu, kai per vakarienę persivalgė geismą žadinančių moliuskų.
Iki XVIII amžiaus pradžios Šiaurės ir centrinėje Europoje buvo žinomos tik plokščiosios austrės. Apie giliąsias austres europiečiai sužinojo vėliau.
1866 metais, augant austrių paklausai, Arkašono (Prancūzija) rajone didėjo austrių deficitas. Buvo gautas leidimas jas importuoti iš Portugalijos. 1868 metų kovo 14 d., laivas, plukdęs austres, pateko į audrą ir pasislėpė įlankoje. Audra tęsėsi keletą dienų, krovinys ėmė gesti, ir kapitonas nutarė austres išversti į jūrą. Dar gyvi moliuskai greitai prisitaikė prie naujų gyvenimo sąlygų.
Du kartus - 1968 ir 1980 metais - didžiulė dalis austrių populiacijos buvo pažeista virusų. Ir 1970 metais portugališkosios austrės Crassostrea angulata buvo pakeistos savo „puseserėmis“ iš japonijos Crassostrea gigas, kurios buvo atsparesnės susirgimams.
Per savo egzistavimo laiką austrės buvo ir prasčiokų maistas ir aukštosios kulinarijos patiekalas. Apie XIX a. JAV vyraujant aukso karštinei New York mieste austrės buvo pardavinėjamos gatvės kioskuose ir dalinamos San Francisko baruose. Šis didžiulis austrių vartojimas neliko nepastebėtas; austrės buvo prie išnykimo ribos tiek Atlanto, tiek Ramiojo vandenynų pakrantėse.
Kartais sakoma, kad lietuviai negali mėgti austrių, nes tokia mitybos patirtis neužkoduota jų genuose. Tačiau istoriniuose šaltiniuose rašoma, kad Lietuvos didikai austrių įsiveždavo jau viduramžiais. Nuo to laiko praėjo daugiau nei penki šimtai metų, o austrės vėl grįžo į Lietuvą.
Nuo neatmenamų laikų žmogus maistui ėmė vartoti žuvį ir kitas jūros gėrybes. Akmens amžiaus žmonių gyvenvietėse, kurios mokslininkų randamos pakrantės rajonuose, aptinkama midijų ir austrių kriauklių liekanų. Atlikus tyrimus įrodyta, kad milžinišką protinio vystymosi, šuolį šiuolaikinio žmogaus protėviams, gyvenusiems maždaug prieš 20 tūkstančių metų, pavyko padaryti laikantis teisingos dietos. Jie valgė daug žuvies ir jūros produktų. Rinkti moliuskus ir midijas nendartaliečiams nebuvo sunku, nes pakrantės buvo pilnos jūros gėrybių, o naudojant juos kaip maistą organizmas gaudavo pakankamai energijos ir naudingų medžiagų, būtinų smegenų vystymuisi.
Jūros produktų nuostabų skonį ir naudingas savybes vertino visais laikais. Antikos laikais jūros produktai buvo aukštai vertinami Graikų ir Romėnų. Neatsitiktinai pirmosios istorijoje kulinarinės knygos, sudarytos graiko Archistrato IV a, pr. m. e. , trys ketvirtadaliai yra paskirta jūros gėrybių patiekalams – austrėms, kalmarams, midijoms, šukutėms. Jau tuomet, jie laikyti didžiausiu delikatesu. Graikų aistra jūros gėrybėms slepia dar vieną paslaptį- lieknumo ir grožio. Juk jūros produktų sudėtis puikiai subalansuota, o tai nedidina cukraus kiekio kraujyje ir žmogaus netukina. Tad nežiūrint į maisto ir vyno gausą, graikams pavykdavo išsaugoti stiprią sveikatą ir grakščią figūrą.
Išskirtiniai jūros gėrybių patiekalai buvo vertinami visame pasaulyje ir ne tik gurmanų. Visiems žinomas ilgaamžižkumas ir stipri sveikata japonų, kurių didžiąją raciono dalį sudaro jūros produktai. Kinijoje jūros produktai - krabai, krevetės, šukutės vertinami kaip afrodiziakai. Prancūzams, ispanams, graikams ir kitiems Viduržiemio jūros pakrantės gyventojams, o taip pat daugumai Azijos šalių gyventojų, nuo neatmenamų laikų jūros moliuskai, vėžiagyviai ir galvakojai jūros gyventojai yra patys didžiausi delikatesai.
O atšiauriose Skandinavijos šalyse jūros produktai visuomet buvo nuostabi - skani, soti ir naudinga žuvies alternatyva. Kur gi jūros produktų paslaptis? Žinoma, kad jie pasižymi unikaliomis maistinėmis savybėmis, ženkliai lenkiančiomis gyvulių mėsos ir upių žuvies savybes. Jose daug baltymų, amino rūgščių, vitaminų, mineralinių medžiagų ir daugiau nei trisdešimt aštuoni mikroelementai. Be to jos minimaliai kaloringos ir jose mažai cholesterino. Jos lengvai pasisavinamos ir teigiamai veikia visą organizmą. Jūros produktai dar ir ekologiškai švarus maistas. Jie nebūna “antro šviežumo”, nes jų neužšaldysi antrą kart, o taip pat reikalauja labia griežtų laikymo sąlygų. Visos šios savybės kaip niekas kitas atitinka sveiką mitybą. Tačiau jūros produktai turi dar vieną nunuginčijamą privalumą, kurio dėka jie tapo labiausiai paplitusiu ir pripažintu delikatesu visame pasaulyje - nuostabus ir subtilus skonis.